Kanarų salų paslaptis, kurią saugo amžinai žali miškai
370 km² · 1487 m aukštis · UNESCO Pasaulio paveldas

Kai didžiosios Kanarų salos traukia turistų minias saulėtais paplūdimiais ir linksmais kurortais, nedidelė La Gomera laukia tų, kurie ieško ko nors ramesnio. Tai sala, kurioje laikas tarsi sustojo – čia senoviniai laurų miškai gyvuoja dar nuo ledynmečio laikų, stačiakampiai terasų laukai kabo virš bedugnių ir tarpeklių, o vietiniai dar ir iki šių dienų susišaukia per kalnus unikalia švilpimo kalba.

La Gomera driekiasi vos 370 kvadratinių kilometrų plote, bet jos reljefas yra vienas dramatiškiausių Kanarų salose – sala atrodo kaip apelsinų sulčiaspaudė, iš kurios centro spinduliais vagoja gilūs tarpekliai žemyn iki jūros. Sala kyla 1487 metrų aukštyn iki Garajonay viršūnės, ir šis vertikaliojo pasaulio dramatizmas – nuo uolėtų pakrančių iki rūku apgaubtų miško viršūnių – ir yra pagrindinis salos žavesys.

Gamtos stebuklas – laurų miškas

Garajonay nacionalinis parkas – tai tikra laiko kapsulė. Šie laurų miškai, vadinami laurisilva, egzistavo dar tada, kai Europą ir Šiaurės Afriką dengė drėgni subtropiniai miškai. Ledynmečio klimato pokyčiai sunaikino šią ekosistemą beveik visame pasaulyje, tačiau Kanarų salų mikroklimatinis stabilumas leido jai išlikti. Garajonay – didžiausias ir geriausiai išsilaikiusias tokių miškų pavyzdys visame pasaulyje. 1986 metais jis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

3984 hektarų parko širdyje viešpatauja amžina drėgmė. Tai lemia vadinamasis horizontalusis lietus – drėgnų pasatų vėjų debesys, atkeliavę iš Atlanto vandenyno, atsitrenkia į salos centrą, o medžių lapai juos sulaiko kaip tinklas. Parkas gauna iki 3000 mm kritulių per metus, nors oficiali statistika neapima šio nematomo vandens. Ore tvyro mistiškas rūkas ir keistas, giliai kvėpavimą pildantis gaivumas, kurio niekur kitur Kanarų salose nerasi.

Augalija – gyva Terciaro epochos atmintis

Parke auga daugiau nei 450 augalų rūšių, iš kurių apie 100 yra endeminės, būdingos Kanarų saloms – tai reiškia, kad niekur kitur pasaulyje jų nerasite. Mišką sudaro įvairių rūšių lauriniai medžiai: Kanarų lauras (Laurus novocanariensis), Kanarų tikmedis (Persea indica), Kanarų lazdynas (Apollonias barbujana) ir milžiniška Kanarų erika (Erica arborea), kuri čia užauga iki 10 metrų aukščio – tai ne krūmas, o tikras medis. Medžių šakos tankiai apaugusios samanomis, kerpėmis ir papartynais, suteikdamos miškui pasakišką atmosferą.

Žemesniame aukštyje dominuoja Kanarų palmės (Phoenix canariensis), iš kurių sulčių vietiniai gamina vertingą palmių sirupą. Pakrantės zonose auga sukulentai ir sausi krūmokšniai – Kanarų spurginė (Euphorbia canariensis), pasižyminti milžiniškais žaliais kaktusiniais stiebais, ir Kanarų šluotsmilgė. Tai pasaulyje retai matomas kontrastas: drėgnas miškas centre ir sausas, beveik dykuminis kraštovaizdis pakrantėse – viename nedideliame plote.

Geriausias laikas miškui: ankstus rytas, kai rūko kiekis būna didžiausias. Lapkritis ir sausis – dažniausiai miglotieji mėnesiai, suteikiantys miškui ypač magiško vaizdo.

Fauna – endeminiai gyventojai

La Gomeros fauna, nors ir nedidelė, yra išskirtinė. Svarbiausi paukščiai – du endeminiai lauriniai karveliai, randami tik Kanarų salose. Bolle laurinis karvelis (Columba bollii) yra aktyvus daugiausia miško viduje ir retai pastebimas. Jo giminaitis Lauryno karvelis (Columba junoniae) – didesnis, su baltu kaklo žiedu – dažnesnis miško pakraščiuose. Abu yra griežtai saugomi ir jų populiacija pamažu atsistato po istorinių medžioklės laikotarpių.

Taip pat parke gyvena Kanarų salamandra (Salamandra algira), smulki, bet ryškiai dėmėta, randama drėgniausiose miško vietose prie upelių. Tarp vabzdžių – daugiau nei 300 bestuburių rūšių, iš kurių nemažai randama tik šiame parke. Ypač įspūdingas didysis Kanarų žiogas (Calliphona willemsei) – žoliškai žali kolosai, kelių centimetrų ilgio.

Pakrantės vandenyse La Gomerą supa itin turtingi biotopai. Salą juosiantis vandenynas yra viena tankiausiai banginių šeimos gyvūnais apgyvendintų vietų – čia galima stebėti net trečdalį visų pasaulio banginių rūšių. Dažniausiai sutinkamos pilkieji delfinai (Grampus griseus) ir lakūniniai delfinai (Stenella frontalis), o iš banginių – pilotiniai banginiai (Globicephala macrorhynchus), kurie čia gyvena visus metus, ne tik sezoną.

Banginių stebėjimo išvykos rengiamos iš Playa Santiago uosto. Kelionė trunka apie 2 valandas, kaina apie 25–30 €. Rekomenduojama rinktis mažesnes valtis – jos priplaukia arčiau.

Geologinė istorija – ugnikalnio skulptūra

La Gomera yra viena seniausių Kanarų salų – ji susiformavo prieš 9–12 milijonų metų ir yra geologiškai neaktyvi (kitaip nei, pavyzdžiui, La Palma ar Tenerifė). Tai reiškia, kad erozija per milijonus metų turėjo laiko išraižyti nepaprastai gilius tarpeklius ir unikalias uolų struktūras. Sala atrodo tarsi iš vidaus išgraužta – nuo centrinės plynaukštės žemyn į jūrą driekiasi 9 pagrindiniai tarpekliai (barrancos), kai kurie su vertikaliomis 500 metrų sienomis.

Buvusios vulkaninės vamzdynų liekanos dabar stūkso virš paviršiaus kaip atskiri uolų masyvai – vadinamieji roques. Didžiausi iš jų – Los Roques grupė salos centre – yra vienas iš labiausiai atpažįstamų La Gomeros simbolių.

Lankytinos vietos – nuo uolų iki pakrančių

Mirador de Abrante – stiklo tiltas ore

Vienas labiausiai širdį sustabdančių vaizdų saloje. Šis apžvalgos taškas įsikūręs beveik prie Agulo kaimo šiaurinėje salos dalyje, statūs klifai žvelgia tiesiai į vandenyną. Čia Fred Olsen kompanija pastatė 7 metrų ilgio stiklinį voladizą – praėjimą su skaidriomis grindimis, ir kiekvienas žingsnis sukuria pojūtį, kad esi tiesiog ore, virš bedugnės.

Įėjimas nemokamas. Šalia yra kavinė. Kartais rengiami silbo gomero pasirodymai – verta pasitikrinti.

Los Roques – ugnikalnio stulpai

Keturi milžiniški uolų masyvai salos centre – tai senosios vulkaninės vamzdynų liekanos, kurias erozija per milijonus metų apnuogino ir išskaptavo. Didžiausias – Roque de Agando (1251 m) – yra tiesiog paminklinis – stūkso kaip tamsus obeliskas virš miško matomas iš visos apylinkės. Netoli yra Roque Ojila, Roque Carmona ir Roque La Zarcita. Iš stovėjimo aikštelės kelyje GM-2 atsiveria tiesioginis vaizdas į Roque de Agando – tai viena geriausių foto vietų saloje.

Geriausia fotografavimo šviesa – ryte apie 8–10 val., kai saulė dar žema ir ilgi šešėliai pabrėžia uolų reljefo dramatizmą.

Valle Gran Rey – palmių slėnis ir juodi paplūdimiai

Vakariniame salos šone atsiveria giliausias ir vaizdingiausias La Gomeros tarpeklis. Valle Gran Rey – ilgą laiką buvusi hipių ir menininkų prieglobsčiu – šiandien yra populiariausia turistų vieta saloje, bet vis tiek išlaikiusi ramybės dvasią. Tarpeklio šlaituose kabo terasiniai bananų, avokadų ir palmių sodai, apačioje – nedideli juodojo smėlio ir akmens paplūdimiai.

Pakrantės gyvenvietė Valle Gran Rey turi keletą paplūdimių: La Playa – labiausiai lankoma, smėlėta ir rami, ir La Calera – arčiau kaimelio, labiau autentiška. Vakarais čia vyksta tamtamų būgnų pasirodymai prie laužo – viena iš salos tradicijų, kurią palaiko vietinė bohemiška bendruomenė.

La Calera paplūdimyje esančiose kavinukėse galima paragauti geriausio šviežiai pagautos žuvies visoje saloje.

Agulo – brangakmenis tarp klifų

Šiaurinio pakrantės kaimas Agulo – vienas gražiausių La Gomeros kaimų – stovi ant natūralios platformos, apsupta trijų pusių klifų ir jūros. Jo senas architektūros paveldas, siauros gatvelės ir balta spalva dera su dramatišku fonu iš akmens ir vandens. Nuo Mirador de Agulo (esančio virš kaimo) matyti visas kaimelis tarsi miniatiūrinė scenografija.

Hermigua – pirmas klimatinis kurortas

Šiaurės rytų pakrantėje įsikūrusi Hermigua turi ilgą istoriją – XX amžiaus pradžioje ji buvo oficialiai pripažinta vienu geriausių klimatinių kurortų pasaulyje. Sodrus, vešliai žalias slėnis pripildytas bananų ir palmių plantacijų. El Pescante – senas geležinis kranas molo statinys iš 1908 metų – dabar nenaudojamas, bet tampa puikiu fotografiniu objektu. Netoli yra natūralus jūros baseinas prie uolų, kur maudosi vietiniai.

Vallehermoso ir Chorros de Epina

Šiaurės vakarų kaimas Vallehermoso (reiškia Gražus slėnis – ir tai teisėtas pavadinimas) guli tarp terasų ir apsuptas palmių giraičių. Netoli kaimo esantys Chorros de Epina – du kriokliai, krentantys iš klifų – neaukšti, bet paslaptingai gražūs ir apsupti bujojančios paparčių augmenijos. Pasiekiami trumpu pėsčiųjų taku.

Kaimo pakrantėje stūkso Roque Cano – atskiras 650 metrų aukščio vulkaninė uola, panaši į milžinišką dantį. Nuo kaimo matyti tiesiogiai ir atrodo įspūdingai bet kokiu paros metu.

Los Órganos – vargonų vamzdžiai jūroje

Vienas unikalesnių geologinių reiškinių ne tik saloje, bet ir visoje Europoje. Šiaurinėje pakrantėje Vallehermoso savivaldybėje iš vandens kyšo 200 metrų ilgio uolų siena, sudaryta iš tūkstančių šešiakampių bazalto stulpų – jie atrodo kaip milžiniški vargonų vamzdžiai. Struktūra susiformavo lėtai vėstant lavai, kai kristalizacija sukūrė šiuos tobulus geometrinius stulpelius. Panašias formacijas galima sutikti Islandijoje ir Airijoje, tačiau La Gomeroje jos ypač monumentalios.

Los Órganos pasiekiami tik iš jūros – joks kitas kelias čia neveda. Trumpos valties ekskursijos iš Vallehermoso ar Valle Gran Rey yra populiarios ir kainuoja apie 20–25 €. Ekskursija trunka apie 2 valandas.

Los Órganos aiškiausiai matomi ramiu oru. Neramiu oru, valtis negali priplaukti arti – verta tikrinti oro prognozę.

Garajonay viršūnė – sala kalnų viršūnėje

Nuo aukščiausio salos taško (1487 m) giedru oru atsiveria panorama, apimanti visas penkias kaimynines salas: Tenerifę, El Hierro, La Palmą, Gran Kanariją ir Fuerteventūrą. Viršūnė pasiekiama palyginti lengvu 3 km taku nuo Pajarito stovėjimo aikštelės. Kelias eina per tankiausius laurų miško masyvus, kur medžiai auga glaustai ir sukuria tunelį virš galvos.

Kaip ir daugumoje kalnų, ryte būna aiškiau nei popiet – dažnai po pietų susikaupia debesys. Geriausia lipti ryte ir palikti vietos pusryčiams viršūnėje.

El Cedro – miškas su upeliukais

Garajonay parko viduje esantis El Cedro yra populiariausias pikniko ir pėsčiųjų taškas. Nedidelis kaimelis su keliais namais ir sena bažnyčia apsupta vešlaus laurų miško. Čia teka nedidelis upelis, kurio pakrantėmis driekiasi lengvi takai po miško vidurį. Yra pikninko stalai ir švarūs šaltinio vandens čiaupai.

El Contadero–El Cedro takas (4,8 km). Kelias vingiuoja per tankiausias miško dalis, kertant tiltus virš upelių ir praeinant pro šimtamečius medžius, apaugusius samanomis.

Playa Santiago – ramus pietinis uostas

Pietų pakrantėje įsikūrusi Playa Santiago yra vienas mažesnių ir ramesnių salos uostų. Miestelis apsuptas skardžiais ir turi mažą juodojo smėlio paplūdimį, žvejų laivų uostą ir keletą gerų restoranų su šviežia žuvimi. Iš čia išvyksta laivai banginių stebėjimo ekskursijoms – jūros sąlygos pietuose dažnai ramesnės nei šiaurėje.

Mirador de Los Roques – panorama

Esant kelyje GM-2 salos centre, šis apžvalgos taškas suteikia pilną vaizdą į visus keturis Roques uolų masyvus vienu metu. Aplink trijų saugomų gamtinių zonų susikirtimo taškas – Garajonay parkas, Benchijigua tarpeklis ir Los Roques gamtinis monumentas. Įspūdingas bet kuriuo paros metu, bet ypač sutemus, kai uolos tampa tamsiu siluetu prieš oranžinį dangų.

San Sebastián de La Gomera – istorinė sostinė

Sostinė apjungia dvi La Gomeros puses – istoriją ir ramų kasdienį gyvenimą. Torre del Conde (Grafo bokštas, XV a.) yra vienintelis išlikęs viduramžių fortifikacinis statinys Kanarų salose – masyvi kvadratinė pilis, kurią 1450 metais pastatė Hernán Peraza Vyresnysis. Šiandien bokšte – nedidelis istorinis muziejus.

La Asuncion bažnyčia (XVI a.) laikoma viena svarbiausių Kanarų salų sakralinių pastatų – pasakojama, kad čia meldėsi Kolumbas prieš plaukdamas į Ameriką. Centriniame parke auga reti sidabriniai laurai – medžiai su blizgančiais lapais, kurių nėra kituose Kanarų salose.

Paplūdimiai sostinėje maži, bet malonūs: La Cueva paplūdimys – uolėtame tarpeklyje, apsaugotas nuo bangų, ir San Sebastian paplūdimys – arčiau uosto, juodas smėlis ir rami atmosfera.

Silbo Gomero – švilpimo kalba

Vienas unikalesnių žmonijos kultūros reiškinių – vietinių gyventojų naudojama silbo gomero, švilpimo kalba, kuria galima perduoti sudėtingus pranešimus per 2–3 kilometrų atstumą. Šis komunikacijos būdas išsivystė dėl salos reljefo – gilūs tarpekliai darė paprastą šaukimą neefektyviu.

Silbo yra ne paprastas kodas, o tikra kalba su 2 balsiais ir 4 priebalsių grupėmis – iš viso 6 baziniai garsai perteikia ispanų kalbos fonemų sistemą. Smegenų skenavimo tyrimai (University of La Laguna ir University of Washington, 2005) parodė, kad silbo gomero aktyvina tuos pačius kalbos centrus kaip ir verbalinė kalba – ne muzikos ar garso atpažinimo centrus. Tai unikalus mokslininkų tiriamas reiškinys. 2009 metais UNESCO silbo gomero įtraukė į Nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Kur išgirsti silbo: Mirador de Abrante rengia nemokamus pasirodymus (tvarkaraštį reikia tikrinti vietoje). Taip pat Garajonay lankytojų centre El Portillo.

Takų tinklas

La Gomera turi daugiau nei 600 kilometrų takų – neįtikėtina bet kuriai 370 km² salai. Maršrutai pažymėti ir gerai prižiūrimi, dauguma leidžia keliauti savarankiškai be gido.

Rekomenduojami maršrutai

Lengvi (iki 5 km)

• El Contadero–El Cedro (4,8 km) – klasikinis laurisilva miškas su upeliais ir tiltukais. Pradžia: El Contadero stovėjimo aikštelė.

• Ruta de los Sentidos (3 km, žiedinis) – pojūčių takas parko centre, su informaciniais stendais apie gamtą. Pradžia: La Laguna Grande.

• La Laguna Grande aplink baseinėlį (1 km) – lengviausias maršrutas, tinkamas šeimoms su mažais vaikais.

Vidutiniai (5–12 km)

• Pajarito–Garajonay–Pajarito (6 km, žiedinis) – lipimas iki aukščiausio salos taško su panoraminiais vaizdais. Aukštis keičiasi apie 200 m.

• Vallehermoso–Chorros de Epina–Vallehermoso (7 km) – tarpekliais į krioklius ir atgal. Vidutinis sunkumas.

• Benchijigua–Las Hayas (9 km) – per terasų sodus, kaimus ir miško pakraščius.

Sudėtingi (daugiau nei 12 km)

• La Merica–La Rajita (14 km) – dramatiškas pakrantės maršrutas su vulkaninėmis uolomis ir jūros vaizdais. Saulė kaitina intensyviai – reikia vandens.

• Valle Gran Rey–Arure–Valle Gran Rey (16 km, žiedinis) – pilnas tarpeklio maršrutas su 800 m aukščio pokyčiu. Skirtas patyrusiems žygeiviams.

Gastronomija – paprastumas ir tikrumas

La Gomeros virtuvė atspindi salos charakterį – paprasta, autentiška, giliai įsišaknijusi tradicijose. Vietinė virtuvė nepretenzinga, bet nuoširdi – čia ragaujate tikro žvejo ar ūkininko darbo vaisius.

• Almogrote – tirštas sūrio tepinys su česnaku, alyvuogių aliejumi ir raudonaisiais pipirais. Tikras La Gomeros skiriamasis ženklas, valgomas su gofio duona.

• Gofio – skrudintų javų miltai, pagrindinis Kanarų gyventojų maistas išlikęs per šimtmečius. Dedamas į sriubas, desertus.

• Palmių sirupas (miel de palma) – Kanarų palmių sulčių koncentratas, aukso spalvos ir subtiliai saldus. Naudojamas desertams ir dera su vietiniu minkštu sūriu.

• Viejo a la espalda – keptas vietinės žuvies viejo (kanarietės, Sparisoma cretense), tradiciškai gaminamas tiesiog ant laužo.

• Papas arrugadas con mojo – mažos, šiurkščiai apdorojtos bulvės su mojo rojo arba mojo verde padažu – privalomas patiekalas bet kuriame kanarietiškame restorane.

Praktinė informacija

Kaip atvykti

• Keltas iš Los Cristianos (Tenerifė): Fred. Olsen (greitas, apie 50 min.) arba Naviera Armas (lėtesnis, apie 1,5 val.). Keltas veikia kelis kartus per dieną. Rekomenduojama rezervuoti iš anksto, ypač savaitgaliais.

• Lėktuvu: La Gomeros oro uostas (GMZ) pietiniame gale – skrydžiai iš Tenerifės ir Gran Kanarijos.

Judėjimas saloje

• Automobilis – geriausias variantas. Keliai siauros serpentinos, reikalaujantys dėmesio, bet su nepalyginamu vaizdu. Automobiliai nuomojami uoste.

• Autobusai – veikia tinklas, bet reti intervalai. Rekomenduojama tik pagrindinėms trasoms.

Lankytojų centrai

• El Portillo (Garajonay parko centras) – pagrindinis informacinis centras su ekspozicijomis apie miško ekologiją. Botanikos sodas šalia. Veikia kasdien 9:00–17:00.

• La Laguna Grande – miško pikninko vieta parko centre. Stalai, tualetai, informaciniai stendai.

Geriausi lankymo laikai

La Gomerą galima lankyti ištisus metus – vidutinė metinė temperatūra apie 22°C. Pavasaris (kovas–gegužė) geriausias pėsčiajam turizmui: miškas žydi, oras vėsus. Ruduo (rugsėjis–lapkritis) – mažiausiai turistų, malonus oras. Vasara karštoka pakrantėse, bet miško viduje visada vėsu. Žiema – lyja dažniau, bet miškas ūkanotai gražus.

Ką pasiimti

• Vandeniui atsparūs viršutiniai drabužiai – miško drėgmė netikėta net saulėtą dieną.

• Trekingo bateliai su gerais padais – takai gali būti slidūs nuo samanų.

• Pakankamai vandens (min. 1,5 l per dieną žygyje) ir energetinio maisto.

• Saulės apsauga pakrantės zonoms – kalnuose vėsu, bet UV stiprus.
  

✦

La Gomera – tai ne tiesiog sala. Tai priminimas, kad dar egzistuoja kampeliai, kuriuose gamta diktuoja ritmą, o ne atvirkščiai. Čia kalba švilpesys, drėgnas miškas kvepia amžinybe, ir kiekvienas posūkis kalne atskleidžia naują pasaulio kampelį.